Simonas Klimanskis. Kaip timptelėti aukštyn Pietryčių Lietuvą
Prieš keletą savaičių Vilniaus rajono savivaldybės taryba patvirtino 2016 m. biudžetą, kuriame administravimo išlaidos didėja 0,5 mln. eurų, nes yra priimtas sprendimas įsteigti 82 naujus savivaldybės tarnautojų ir darbuotojų etatus, o finansavimas keliams mažėja 300 tūkst. eurų, nepaisant to, kad kelių infrastruktūrą reikia gerinti, kas dar labiau padidintų Vilniaus rajono patrauklumą. Aiškių ir pagrįstų tokių sprendimų argumentų savivaldybė nėra nurodžiusi.
Turint omeny Vilniaus apskrities išsivystymo netolygumus ir šiuo požiūriu matomus atsilikimus pietryčių Lietuvos rajonuose, kyla klausimas, ar Vilniaus rajono savivaldybė, o tiksliau joje dominuojanti politinė jėga – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), pakankamai išnaudoja rajono vystymosi potencialą. Rajono, kuris yra turtingas savo istorija, tradicijomis, kuriame gyvena daugiakalbiai, dori ir darbštūs žmonės.
Pučiamas biurokratinis aparatas Pagal 2015 m. Vidaus reikalų ministerijos parengtas rekomendacijas, vienam savivaldybės administracijos darbuotojui Lietuvoje vidutiniškai tenka 218 gyventojų. Vertinant pagal savivaldybių grupes, tankiau gyvenamų savivaldybių grupėje, kokia yra ir Vilniaus rajono savivaldybė, vienas administracijos darbuotojas aptarnauja vidutiniškai 186 gyventojus. Iki šiol Vilniaus rajono savivaldybėje buvo 604,5 etatai, vienam savivaldybės administracijos darbuotojui teko 168 gyventojai. Įsigaliojus minėtam sprendimui, etatų skaičius didėja iki 686,5, o darbuotojui teks 148 gyventojai. Palyginimui, gyventojų skaičiumi beveik tokio paties dydžio Kauno rajone yra 368 etatai, o vienam savivaldybės administracijos darbuotojui tenka 255 gyventojai.
Nors savivaldybėms yra rekomenduojama administracijos darbuotojų poreikį planuoti taip, kad neužimtos pareigybės sudarytų ne daugiau kaip 5 proc. visų pareigybių, 2015 m. sausio 1 d. duomenimis, neužimtos prigyvės Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje sudarė 7,28 proc. – t. y. 44 etatai. O įsteigus naujus 82 etatus, gyventojų ir administracijos darbuotojų santykis bus beveik 26 proc. mažesnis už tankiau gyvenamų savavaldybių grupės vidurkį, nors rekomendacija yra ne daugiau kaip 10 proc.
Abejotina, kad išpūtus biurokratinį aparatą ir šimtus tūkstančių eurų atsieisiančioms valdymo sąnaudoms gulsiant ant gyventojų pečių bus užtikrintos kokybiškesnės paslaugos ir efektyvesnis rajono vystymasis. Žmonėms reikia ne daugiau biurokratijos, o efektyviau dirbančios ir jų problemas suprantančios vietos valdžios. Todėl šiuo atveju svarbu stiprinti seniūnijas ir bendruomenes, o ne kurti naujus postus, tikėtina, su rajone dominuojančia politine jėga susijusiems ar jai lojaliems asmenims. Čia, žinant LLRA veiklos metodus, hipotetiškai būtų galima pamanyti, kad galbūt taip stiprinamas lojalaus elektorato tinklas artėjant Seimo rinkimams.
Vietos valdžia dirbtų efektyviau, jei ne tik merai, bet ir seniūnai būtų renkami tiesiogiai, nes tai padidintų jų atskaitomybę gyventojams ir įpareigotų operatyviau spręsti jiems kylančias problemas. Tačiau tam reikalingi įstatyminiai pokyčiai. Tuo tarpu pagal dabar galiojančią tvarką seniūnus konkurso būdu skiria savivaldybės administracijos direktorius. Todėl nenuostabu, kad Vilniaus rajone seniūno postas yra tapęs politiniu paskyrimu – visi rajono seniūnai yra susiję tik su rajone dominuojančia politine jėga. O tai reiškia, kad seniūnai faktiškai yra atskaitingi būtent šiai politinei jėgai, ir tai, tikėtina, dažniausiai lemia selektyvų jų požiūrį į vietos gyventojų problemas.
Problemos išlieka
Vilniaus rajonas – viena iš nedaugelio Lietuvos savivaldybių, kur pastebimas gyventojų skaičiaus augimas: daugėja naujakurių, plečiasi individualių namų gyvenvietės. Tokį procesą didžia dalimi lemia sostinės kaip ekonominio centro efektas, nes nemažai rajono gyventojų dirba Vilniuje. Kitaip tai vadinama aglomeracija.
Tuo tarpu rajono savivaldybė nuo 2007 m. yra įgyvendinusi keletą investicinių projektų, ir, aišku, yra teigiamų poslinkių, kurie matomi interaktyviajame Vilniaus rajono savivaldybės investicijų žemėlapyje, tačiau vėlgi, klausimas, ar to pakanka, kokiais tempais judama į priekį ir kaip tai atliepia vietos gyventojų poreikius. Pavyzdžiui, per tą laikotarpį rajone buvo pastatyti šeši vaikų darželiai ir vienas tebestatomas. Dauguma jų – lenkiški. Lietuviškų grupių vis dar trūksta, o esami lietuviški darželiai perpildyti. Nemažos dalies rajono kelių būklė nėra pati geriausia: trūksta apšvietimo, saugaus eismo priemonių, o per metus išasfaltuojami tik keli kilometrai.
Kalbant apie socialinius ir ekonominius rajono rodiklius, kurie bene aiškiausiai parodo atotrūkius Vilniaus apskrities kaip ekonomiškai stipriausio šalies regiono kontekste – jie išlieka mažesni už Lietuvos vidurkius, apie ką ne kartą kalbėta. Pavyzdžiui, 2016 m. sausio 1 d. duomenimis, nedarbo lygis Vilniaus rajone siekė 10,1 proc., o vidutiniškai Lietuvoje – 9 proc. Socialinių pašalpų gavėjų dalis nuo gyventojų skaičiaus Vilniaus rajone sudarė 4,15 proc. Tuo tarpu šalyje pašalpas gavo vidutiniškai 3,81 proc. gyventojų.
Beje, kitoje tos pačios politinės jėgos valdomoje giminingoje Šalčininkų rajono savivaldybėje, kur šalies sostinės efektas mažiau juntamas, rodikliai prastesni: nedarbas siekė 11,9 proc., socialinių pašalpų gavėjų dalis – 7,4 proc. Taip pat kiti rodikliai – savivaldybės verslumo lygis daugiau nei du kartus mažesnis už šalies vidurkį, o rajono gyventojui, pateikiamais naujausiais 2014 m. duomenimis, teko tik 3 eurai tiesioginių užsienio investicijų.
Tiesa, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės imasi veiksmų, siekdamos didinti gyventojų užimtumą, pritraukti investicijų. Tai ir viešųjų darbų programos, taip pat vieni mažiausių mokesčių verslo liudijimams įsigyti, Vilniaus rajone žemas žemės mokesčio tarifas, Šalčininkų rajone investicijoms paskirti žemės sklypai, o rajono savivaldybė bendradarbiauja su Investuotojų forumu. Abiem savivaldybėms investicijų ieškoti padeda ir VšĮ „Investuok Lietuvoje“. Tas yra matoma ir žinoma. Savivaldybės dirba teisinga linkme, bet tam reikia daugiau pastangų.
Taigi, nors per pastaruosius mėnesius rajono rodikliai truputį pagerėjo dėl augančios šalies ekonomikos, tačiau išsivystymo problemos išlieka. Tuo tarpu Europoje aplink valstybių sostines esantys regionai yra tolygiausiai išsivystę būtent dėl sostinės efekto. Todėl dar kartą belieka pakartoti, kad papildomas dėmesys tiek Vilniaus, tiek Šalčininkų rajonams yra būtinas.
Reikalingas specialus plėtros fondas ar vystymo programa
Šioje vietoje taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, jog ruošiantis deryboms dėl naujos 2021–2027 m. ES finansinės perspektyvos, sausį Vyriausybė priėmė nutarimą dėl dviejų statistinių Lietuvos regionų – Sostinės ir Vidurio ir vakarų Lietuvos – sudarymo. Tokio sprendimo tikslas – išsaugoti galimų ES paramos lėšų mastus po 2020-ųjų. Kadangi šalies išsivystymo lygis pagal BVP vienam gyventojui tuo metu jau bus viršijęs 75 proc. ES vidurkio, to nepadarius, europinė parama gali sumažėti iki 60 proc., nes Lietuva kaip vienas regionas būtų priskiriama pereinamųjų regionų kategorijai. Išskaidžius Lietuvą į du statistinius regionus, Vyriausybė įgautų derybinį svertą dėl atskiro ES paramos paketo, ir likusios Lietuvos regionas, išskyrus Vilniaus apskritį, galėtų gauti didesnę paramą. Tuo tarpu turtingesniam sostinės regionui ES parama mažėtų.
Tačiau žvelgiant giliau, pačiame sostinės regione, susidedančiame iš Vilniaus apskrities, kaip minėta, yra atsilikimai pietryčių Lietuvoje. Todėl dėl šio Vyriausybės nutarimo, ir turint omeny tai, kad ES parama pietryčių Lietuvai gali sumažėti, tokia idėja kaip Pietryčių Lietuvos plėtros fondas ar speciali programa šio regiono vystymui (panaši galiojo 1996–2003 m.) įgauna dar didesnę svarbą. Tai reiškia, kad reikės daugiau nuosavų resursų pietryčių Lietuvos išsivystymo netolygumams mažinti.