Simonas Klimanskis. Lietuvoje nėra aiškaus gerovės valstybės modelio

June 13, 2013

 

Lietuvos ekonomika jau ne pirmus metus auga kone sparčiausiai Europos Sąjungoje (toliau – ES). „Eurostat“ duomenimis, prognozuojama, kad šiemet šalies BVP augs 3,1 proc., tuo tarpu visos ES – tik 0,1 proc.

 

Tačiau nepaisant tokių teigiamų ekonomikos perspektyvų, pagal žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, 2011 m. duomenimis Lietuva buvo penkta nuo galo tarp visų ES valstybių narių – skurdo lygis siekė 20 proc. Situacija prastesnė buvo tik Ispanijoje (21,8 proc.), Graikijoje (21,4 proc.), Rumunijoje (22,2 proc.) ir Bulgarijoje (22,3 proc.). Kyla klausimas, kaip spręsti šią jautrią po krizės išliekančią socialinę problemą.

 

Vyriausybė savo programoje skurdo ir socialinės atskirties mažinimą įvardinusi neatidėliotinos veiklos prioritetu. Ji deklaruoja siekį „eiti gerovės valstybės kūrimo keliu, kad Lietuvos žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi“. Apie gerovės valstybės kūrimą, socialinės atskirties mažinimą kalbama ir strategijose „Lietuva 2030“ bei „Europa 2020“. Pavyzdžiui, pastarojoje vienas tikslų yra 25 proc. sumažinti gyvenančių žemiau skurdo ribos skaičių, t. y. apie 20 mln. ES gyventojų ištraukti iš skurdo. Pažymėtina, jog 2011 m. ES žemiau skurdo ribos gyveno 16,1 proc. gyventojų. Taigi, iki 2020 m. šį rodiklį tikimasi sumažinti iki maždaug 12,1 proc.

 

Tačiau kalbant apie tikslus, reikia kalbėti apie būdus tiems tikslams pasiekti, t. y. kokiu konkrečiai keliu turėtų būti einama, koks gerovės valstybės modelis tinkamiausias sprendžiant socialinės atskirties problemą – įgyvendinant skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemones. Sakoma, kad praėjusi krizė, tai atsivėrusios naujos galimybės. Ar jomis išmokta pasinaudoti? Ar bus einama tuo pačiu keliu, kaip iki 2008 m. pabaigos?

 

Juk du dešimtmečius Lietuvoje bujojęs posovietinio ūkio ir neoliberalaus ekonominio modelio „susiliejimas“, neatsakinga fiskalinė politika ne tik lėmė tai, kad Lietuva yra iš pirmaujančių pagal socialinę atskirtį, bet ir gilino socialines ir ekonomines takoskyras tarp centro ir periferijos, tarp Vilniaus ir kitų šalies regionų. Ar vis dėlto bus pasirinktas toks modelis, kuris užtikrintų tvarų ekonomikos augimą ir ilgalaikę, o ne trumpalaikę gerovę. Žinant, kokį gerovės valstybės modelį tinkamiausia įgyvendinti atsižvelgiant į šalies galimybes, butų galima išsikelti konkrečius uždavinius tikslo siekimui ir problemos sprendimui.

 

Visų pirma prieš ieškant optimaliausio gerovės valstybės modelio, leidžiančio sumažinti socialinę atskirtį, reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia skurdo rizikos riba ir lygis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. Lietuvoje po pajamų perskirstymo 20 proc. žmonių gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Tai penktadalis šalies gyventojų. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad tiek spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu, tiek krizės metu šis rodiklis išliko praktiškai toks pat. Pavyzdžiui, 2008, 2009 ir 2010 m. atitinkamai siekė, 20,6 ir 20,2 proc. Skurdo rizikos lygis buvo padidėjęs tik keliomis dešimtosiomis, po to vėl sumažėjo, – padėtis išliko beveik nepakitusi. Tai lėmė, jog 2008-2010 m. ekonominės krizės metu, siekiant stabilizuoti viešuosius finansus ir užtikrinti rinkų pasitikėjimą, konsolidacijos našta visoms socialinėms grupėms padalinta daugmaž vienodai. Taupymo politika, vykdytos struktūrinės reformos padėjo suvaldyti krizę. Lietuva tapo pavyzdžiu kitoms ES valstybėms narėms, ypač pietinėms, kaip reikia atsakingai tvarkyti finansus.

 

Skurdo rizikos riba rodo, kokia dalis ar koks nuošimtis gyventojų gauna grynąsias pajamas, mažesnes nei 60 proc. ekvivalentinių disponuojamų pajamų medianos. Ekvivalentinių disponuojamų mediana yra visų šalies gyventojų, padalintų į dvi lygias dalis pagal jų ekvivalentines disponuojamas pajamas, vidurinio gyventojo pajamų dydžio reikšmė. Jei aibę sudaro lyginis skaičius elementų, šiuo atveju gyventojų, tai mediana lygi dviejų vidurinių gyventojų pajamų dydžio reikšmių vidurkiui.

 

2011 m. 60 proc. ekvivalentinių disponuojamų pajamų mediana sudarė 691 Lt. Vadinasi tie, kurie gavo mažiau nei 691 Lt per mėnesį, skurdo. Tačiau labai išsigąsti nereikėtų, nes tai yra gyventojų, gaunančių mažesnes pajamas nei 691 Lt santykis, palyginti su tais, kurie gavo daugiau. Santykinai skurstančių yra ir bus visada, nes žmonės gauna nevienodo dydžio pajamas, kurių dydis priklauso nuo kvalifikacijos, užimamų pareigų ir pan. Juk nėra taip, ir tikrai nebus, kad visų šalies gyventojų pajamų diferenciacija būtų ganėtinai maža, taip, kad nė vieno gyventojo ekvivalentinės disponuojamos pajamos nebūtų mažesnės nei 60 proc. ekvivalentinių disponuojamų pajamų mediana. Jei taip būtų, tai tokios, galima sakyti, visuotinės lygiavos sąlygomis skurdo lygis būtų nulinis.

 

Pajamų diferenciacija gali būti sumažinama perskirstant pajamas, t. y. apmokestinant gyventojų gautas pajamas ir mažiau pasiturintiems išmokant pašalpas ir kt. socialines išmokas. Kuo didesnius mokesčius moka daugiau uždirbantieji, tuo didesnes socialines išmokas galima išmokėti mažesnes pajamas gaunantiems, taikyti įvairias kompensacijas, lengvatas ir taip padidinti jų gerovę.

 

Taip daroma daugelyje išsivysčiusių Europos valstybių. Tačiau, jei kalbama apie progresinius pajamų mokesčius, reikia žinoti, kiek daug yra dideles pajamas gaunančių ir galinčių mokėti didesnius pajamų mokesčius ir kiek bus papildomai surinkta mokestinių pajamų.

 

Kita vertus, lyginant 2010 ir 2011 m. skurdo rizikos ribą, ji sumažėjo 1,43 proc. – nuo 701 iki 691 Lt. Tai reiškia, jog sumažėjo daugelio gyventojų, įskaitant ir mažesnes ir didesnes pajamas gaunančių, gaunamos pajamos. Tuo tarpu vidutinė metinė infliacija 2010 m. buvo 1,2 proc., o 2011 m. – 4,1 proc. Vadinasi didėjant kainoms, gyventojai už minimalų vartojimo prekių ir paslaugų krepšelį išleidžia vis daugiau gautų pajamų. Tai ypač aktualu mažiausias pajamas gaunantiems, kurių netenkina jų turimas minimalus vartojimo pajamų lygis. Beje, atsižvelgiant į dabartines kainas ir gyventojų perkamąją galią, jų grynosios pajamos turėtų siekti apie 1000 Lt, kad būtų galima oriai pragyventi.

 

Taigi, tai yra mažiausias pajamas gaunančių, jų pajamų dydžio arba absoliutaus skurdo problema. Norint ją spręsti, reikia siekti, kad tokių gyventojų pajamos didėtų. Vien perskirstymo didinimo nepakanka, nes norint daugiau perskirstyti, reikia, kad būtų daugiau tų, kurie uždirba santykinai didesnes pajamas. Pavyzdžiui, šiuo metu gaunantys daugiau nei 5000 Lt per mėnesį ir kurie galėtų mokėti didesnius pajamų mokesčius, sudaro apie 5 proc. visų dirbančiųjų. Todėl svarbu, kad didėtų ir tokių gyventojų dalis.

 

Kita vertus, esant siauram dideles pajamas gaunančių žmonių pasiskirstymui ir ganėtinai plačiam gaunančių mažas pajamas, didinant pajamų perskirstymą, kad būtų išmokėtos didesnės socialinės išmokos, skatintų ekonominės krizės metu išryškėjusį „išlaikytinių“ visuomenės fenomeną. Sumažėjus daugelio dirbančiųjų atlyginimams, išaugus nedarbui, kai kurios išmokos, pavyzdžiui, nedarbo socialinio draudimo, tapo artimos gaunamam atlyginimui ar ėmė jį viršyti.

 

Čia ir išryškėja problema. Žmogus yra skatinamas būti valstybės išlaikytiniu, o ne ieškotis darbo ir pats sau užsidirbti. Maža to, dalis tokių „varguolių“ nevengia apgaudinėti valstybę: gaudami socialinę pašalpą jie dirba neoficialiai, o bendros pajamos neretai būna didesnės nei minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) atskaičius mokesčius. Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, nustatyta, kad 2012 m. 1710 asmenų dirbo nelegaliai.

 

Socialinės apsaugos sistema turėtų būti efektyvi, kuri garantuotų deramą socialinę apsaugą žmonėms, kurie neturi šansų adekvačiomis rinkos sąlygomis gauti pajamų, kartu skatintų juos dirbti ir užsidirbti. Vienas tokių sprendimų – atsakingesnis socialinių pašalpų dalinimas, bet toks, kad būtų išvengta skurdo spąstų. Taip pat MMA didinimas iki 1000 Lt, kad žmonės būtų skatinami dirbti. Pastarasis šiek tiek padidino MMA gaunančių grynąsias pajamas, tačiau kartu padidėjo ir darbo vietos kaina, bet darbo rinka ir viešieji finansai nebuvo destabilizuoti. Tačiau tolesnis staigus didinimas keltų tokio destabilizavimo grėsmę.

 

Kalbant apie darbo užmokestį, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje darbo jėga apmokestinama daugiau nei kapitalas (turtas), kuris sudaro apie 4 proc. visos mokesčių bazės, kai tuo tarpu euro zonos šalyse – apie 14 proc. Todėl siekiant padėti mažas pajamas gaunantiems, visų pirma reikia mažinti mokestinę naštą darbo jėgai didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – NPD). Tai prisidėtų prie neoficialaus darbo užmokesčio mažėjimo, padidintų šalies ekonomikos patrauklumą investuotojams ir konkurencingumą.

 

Beje, didžiausią tikimybę atsidurti žemiau skurdo rizikos ribos turi šeimos, ypač daugiavaikės ir nepilnos. Todėl siekiant joms padėti, užtikrinti jų finansinį stabilumą, pavyzdžiui, būtų tikslinga papildomai didinti NPD santuoką sudariusiems, t. y. įforminusiems turtinius santykius, gyventojams ir papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – PNPD) už vaikus. Panaši praktika, kuomet šeimos apmokestinamos palankiau nei vieniši gyventojai, taikoma Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tikėtina, kad tokia parama šeimoms dalinai prisidės ir prie šeimos instituto stiprinimo ir gimstamumo skatinimo.

 

Be to, parama nepasiturintiems per NPD yra daug efektyvesnė nei per socialines pašalpas, kurios, kaip minėta, neskatina žmogaus dirbti, nes, jei uždirba papildomą litą, jas praranda. Tuo tarpu papildomas NPD užtikrina paramą tik tuomet, jei žmogus dirba ir moka mokesčius. Taigi, didėtų žmonių motyvacija dirbti ir užsidirbti, o ne būti pasyviais valstybės išlaikytiniais.

 

Žinoma, tokie sprendimai turėtų būti pamatuoti, įvertinant valstybės finansines galimybes, kad nebūtų neigiamai paveiktas viešųjų finansų stabilumas. Pavyzdžiui, vien remiant šeimas ir padidinus NPD santuoką sudariusiems gyventojams, tarkime, iki 520 Lt išlaikant tą patį jo diferenciacijos laipsnį, o PNPD – iki 350 Lt už kiekvieną vaiką, t. y. susiejant valstybės remiamomis pajamomis, valstybės biudžeto pajamų netekimas sudarytų apie 348 mln. Lt skaičiuojant 2013 m. pajamomis.

 

Tuomet viešųjų finansų deficitas padidėtų iki 2,8 proc. BVP. Dėl to padidėjęs vartojimas netektų pajamų tikrai nekompensuotų. Todėl greta to, taip pat siekiant tolygiau paskirstyti mokestinę naštą, būtina svarstyti galimybę įvesti visuotinį nekilnojamo turto mokestį, taikant neapmokestinamo turto dydį, ir (ar) kapitalo prieaugio mokestį. Beje, tai, ypač nekilnojamo turto mokestis, mokesčių sistemai suteiktų daugiau progresyvumo.

 

Kalbant apie galimybę užtikrinti gyventojams didesnes pajamas, pažymėtina, kad tai priklauso ir nuo šalies ekonomikos produktyvumo ir konkurencingumo. Šiuo atveju svarbus tolesnis verslo sąlygų gerinimas, darbo santykių liberalizavimas stiprinant kolektyvinių sutarčių institutą, kas leistų pritraukti daugiau investicijų ir kurti naujas darbo vietas. Ypatingai svarbu sudaryti kuo geresnes sąlygas socialiai atsakingam verslui. O verslo infrastruktūros gerinimas yra svarbus svarstant apie kapitalo (turto) mokesčio bazės išplėtimą.

 

Socialiai atsakingo verslo įmonės socialiai atsakingai siekia pelno, kuria gerovę ne tik verslininkams, bet ir darbuotojui bei bendruomenei. Tai atitinka darbo ir kapitalo solidarumo principą, būdingą socialios rinkos ekonomikos idėjai, paremtą socialinio subsidiarumo (kada prioritetai teikiami asmens vertybėms ir egzistenciniams poreikiams) ir solidarumo (kada apjungiami atskirų individų tikslai ir siekiai) principais.

 

Vilčių taip pat teikia ir galimas Lietuvos tapimas Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare, dėl ko pagerėtų šalies tarptautinis įvaizdis ir padidėtų patrauklumas užsienio investuotojams. O tai vėlgi reikštų ir naujų geriau apmokamų darbo vietų kūrimąsi.

 

Grįžtant prie gerovės valstybės kūrimo, siūlomos priemonės kovai su socialine atskirtimi atitinka kontinentinį gerovės valstybės modelį. Šiam modeliui priskiriamose šalyse prioritetai teikiami nedarbo socialiniam draudimui, griežtam darbo santykių reglamentavimui bei šeimos vertybėms, pagrindžiančioms šeimos įsipareigojimus pasirūpinti artimaisiais. Gaunamų pensijų dydis didžia dalimi priklauso nuo mokėtų įmokų dydžio, užimtų pareigų ar šeiminės padėties. Savo bruožais modelis panašus į šiaurietišką, tačiau pastarajam būdingas didesnis socialinio teisingumo užtikrinimas, stiprios profesinės sąjungos, labiau išplėtotas viešasis sektorius – t. y. universalesnė gerovė. Jis taipogi brangesnis nei kontinentinis, kuriame, pavyzdžiui, socialinė priežiūra teikiama skatinant savanorystę, nevyriausybinių organizacijų bei privataus sektorius paramą.

 

Kita vertus, mažesnis gerovės universalumas ar mažesnis socialinio teisingumo siekis perskirstant pajamas, skatina gyventojų motyvaciją. Juk neveltui sociologas Gøstas Epsingas-Andersonas šį modelį yra įvardinęs ne tik kaip kontinentinį, bet ir kaip motyvacinį, kur socialinė politika yra ekonominės politikos elementas, skatinantis darbuotojus kelti kvalifikaciją ir taip prisidėti prie darbo našumo ir produktyvumo. Tuo tarpu šiaurietiškas modelis labiausiai kritikuojamas, jog išplėtota, beveik visas žmogaus gyvenimo sritis ir buitį apimanti socialinės apsaugos sistema mažina žmonių atsakomybę už save ir savo bendruomenę, gan didelis pajamų perskirstymas galimai riboja žmonių ekonominę iniciatyvą, sudaro neigiamą investicinį klimatą. Nors progresinių mokesčių sistema nėra patraukli tik smulkioms ar vidutinėms įmonėms, tačiau stambioms kompanijoms tokia mokestinė sistema neigiamos įtakos neturi.

 

Kritikos neišvengia ir kontinentinis modelis. Ekonomistas André Sapiras savo straipsnyje „Globalizacija ir Europos socialinių modelių reforma“ teigia, jog šis modelis kritikuojamas dėl pernelyg griežto darbo santykių reglamentavimo, kada greitai besikeičiančios ekonomikos sąlygomis darbdavys negali greitai atleisti darbuotojo dėl jo sumažėjusio produktyvumo ar kvalifikacijos, o darbuotojas negali greitai persikvalifikuoti ir susirasti darbą. Tai įrodo kontinentinio modelio šalyse santykinai didesnis nedarbo lygis nei šiaurietiško ar anglosaksiško modelio, kur darbo santykių reglamentavimas nėra gan griežtas.

 

Galiausiai vertėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo metu nėra Lietuvoje nėra aiškaus gerovės valstybės modelio – veikiau kelių modelių derinys. Užimtumo politikoje taikomi kontinentinio modelio elementai (nors nedarbo išmokos šiek tiek mažesnės nei šio modelio šalyse), socialinės apsaugos srityje – kontinentinio ir anglosaksiško (taikomas išmokų gavėjų turto ir pajamų testavimas, senatvės socialiniame draudime pensijos didžia dalimi priklauso nuo stažo, gautų pajamų dydžio, naudojami rinkos mechanizmai), švietimo srityje – anglosaksiškas.

 

Kita vertus, galima pastebėti neformalios globos ir savanorystės mastus. Visa tai rodo, jog yra realus pagrindas judėti link kontinentinio modelio įgyvendinimo. Žinoma, turint omeny, kritikuojamą griežtą darbo santykių reglamentavimą, tai nereiškia modelio mechaninio „perkėlimo“ į Lietuvą. Kur kas svarbesni šio modelio aspektai, mažinantys socialinę atskirtį ir didinantys gyventojų ekonominės veiklos motyvaciją bei socialios rinkos ekonomikos idėja.

 

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Apžvalga“. Autorius yra Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto ekspertas.
 


 


 


 

Please reload

Featured Posts

Socialiai atsakingi siūlymai Seime

Seimo TS-LKD frakcijos narys Edmundas Pupinis pateikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 10 straipsnio...

Socioekonominės darbotvarkės apžvalga (2018 03 25 – 04 15)

April 15, 2018

1/10
Please reload

Recent Posts
Please reload

Archive
Please reload

Search By Tags