Socialios rinkos politika – gelbėjimosi ratas po krizės

September 10, 2011

 

Pasak Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės, pristačiusios Seime rugsėjo 9 d. vykusią konferenciją ,,Socialios rinkos plėtros perspektyvos“, Lietuva, bėgdama nuo vieno ekonomikos modelio kraštutinumo, kuris buvo sovietmečiu, dvidešimt Nepriklausomybės metų eina kitu keliu, tačiau savo tikrojo kelio ieško ir šiandieną.

 

Minėtoje konferencijoje, surengtoje bendradarbiaujant Lietuvos socialios rinkos plėtros institutui, Europos krikščioniškos politikos fondui ir Konrado Adenauerio fondui, užsienio ir Lietuvos ekspertai diskutavo apie socialios rinkos praktiką Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Daugiausia dėmesio buvo sutelkta į Vokietijos pavyzdį.

 

Socialios rinkos pradžia 

 

Antrojo pasaulinio karo nualintai Vakarų Vokietijai sunkiai sekėsi ekonomiškai atsigauti. Tačiau tuomečio kanclerio Konrado Adenauerio kabinete (1949–1963) dirbęs ekonomikos ministras Ludwigas Erhardas žinojo, kaip Vakarų Vokietiją išvesti į dienos šviesą. Jis visuomenei pristatė socialios rinkos ekonomikos modelį (vok. Soziale Marktwirtschaft) – vidurio kelią tarp socializmo ir liberaliosios ekonomikos.

 

Šio modelio pagrindas buvo tai, kad privatus verslas turi koegzistuoti kartu su valdžios siekiu reguliuoti socialinės gerovės sritis. Marktwirtschaft politika leido atsigauti Vakarų Vokietijos ekonomikai, nes sumažėjo nedarbas, stabilizavosi kainos, padidėjo realios pajamos ir prasidėjo ekonominis šuolis (Wirtschaftswunder). 

 

Taigi, kodėl socialinės rinkos ekonomika, kaip vienintelė liberalios ekonomikos alternatyva, yra tokia patraukli? Anot konferencijos ,,Socialios rinkos plėtros perspektyvos“ pranešėjo, vokiečio ekonomikos ir politikos eksperto Marko Hauptmanno, taip atsitiko visų pirma dėl to, kad siekiama vidurio tarp lygybės ir efektyvumo, t. y. pabrėžiama ekonominė tvarka, ir, antra, socialinės rinkos modelis yra pritaikomas politiniams ir ekonominiams pokyčiams.

 

Tiksliau tariant, sociali rinka remiasi šiais trimis ramsčiais: pirma, individų laisvių apsauga ir nepriklausomybe nuo valstybės kaip arbitro veiksmų; antra, laisvos rinkos ekonomikos išsaugojimu: konkurencija, privačia nuosavybe, laisvomis kainomis, susitarimų laisve ir kita; trečia, solidarumo ir subsidiarumo principais, esant garantijoms apsaugoti socialinę tvarką. 

 

Pasaulį supurčius finansinei krizei, Vokietijos socialinis, dar kitaip vadinamas korporacinis ekonomikos modelis padėjo skolose skęstančią Graikiją ir visą euro zoną gelbėti nuo žlugimo. Seimo Pirmininkė I. Degutienė itin taikliai pažymėjo, kad „vokiškas korporacinis ekonomikos modelis šiandien tempia visą Europos Sąjungos ekonomiką ant savo pečių“. 

 

Abipusio laimėjimo situacija 

 

Vokietijos Konstitucijos 20 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad „Federalinė Vokietijos Respublika yra socialinė federalinė respublika“. Šiame pagrindiniame Vokietijos įstatyme aiškiai išreikštas draudimas kurti planinę ekonomiką, tačiau nesuteikta ir visiškos laisvės kurti laisvos rinkos modelio. 

Pasak eksperto M. Hauptmanno, Vokietijos socialinės rinkos ekonomika sukurta vadovaujantis principu, kad valdžia, visuomenė ir privatus sektorius turi dirbti kartu, kad garantuotų naudą ir saugumą visiems. Norint pasiekti šios darnos, yra būtinas socialinių partnerių dialogas, arba, M. Hauptmanno žodžiais, socialinė partnerystė, kuri sukuria abipusių laimėjimų (win-win) situaciją tarp darbuotojų, kompanijų ir valstybės. Šiuo atveju darbuotojams užtikrinamos saugios darbo sąlygos, kompanijoms – algų ir darbo laiko standartai, stabili užmokesčio struktūra, stiprus bendradarbiavimas su darbuotojais, o valstybei – sistemos priežiūra, remiantis Konstitucija. 

 

Itin ryškus socialinės partnerystės atgimimas pastebėtas Vokietijoje krizės metu 2008–2009 m. Tada Vokietija sugebėjo dar kartą įrodyti pasauliui, kad ne be reikalo yra pirmoji ekonominė galia Europos Sąjungoje, antroji eksportuotoja po Kinijos ir viena daugiausiai skolinančių šalių. Pasak ekonomisto Martino Orto, Vokietijoje kas ketvirtas euras yra uždirbamas eksporto srityje, o daugiau nei kas penkta darbo vieta tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso nuo užsienio prekybos. 

 

Svarbų vaidmenį Vokietijos ekonomikoje vaidina vidutinis ir smulkus verslas, bankai. Jie, pasak M. Hauptmanno, yra pagrindiniai korporacinės valdžios žaidėjai. Per paskutinį dešimtmetį Vokietija turėjo keletą struktūrinių problemų, kaip antai didelis nedarbo lygis, nelankstus darbo reguliavimas, dideli mokesčiai. Atėjus į valdžią socialdemokratų ir žaliųjų koalicijai, situacija pasikeitė gana radikaliai, mat Gerhardo Šrioderio vadovaujamas kabinetas ėmėsi iki tol neregėtų karpymų. 

 

Vadinamojoje reformų programoje ,,Agenda 2010” socialdemokratai ir žalieji per 2003–2005 m. laikotarpį apkarpė mokesčius, išlaidas medicinai, pensijų ir nedarbo išmokas. Tačiau šios griežtos priemones davė vaisių, mat jau 2007 m.  būnant valdžioje kanclerei Angelai Merkel, nedarbo lygis Vokietijoje sumažėjo iki 3,8 mln. Taigi krizės išvakarėse Vokietija neturėjo tokių didelių ekonominių socialinių problemų kaip kitos šalys, tad pagrindinis A. Merkel tikslas buvo ne varžyti, o stimuliuoti ekonomiką ir sukurti pasitikėjimą visuomenėje, finansinėse rinkose ir institucijose. 

 

Todėl 2008 m. kanclerė ėmėsi pirmojo Vokietijos ekonomikos stimuliavimo plano, padidindama investicijas 32 mlrd. eurų, trumpalaikes darbo pašalpas išplėsdama iki 18 mėnesių, 3 mlrd. eurų skirdama vietos infrastruktūrai finansuoti ir plėsdama kelių sistemą. 2009 m., matydama, kad pirmasis stimuliacijos paketas neišsprendžia visų problemų, A. Merkel inicijavo antrąją ekonomikos stimuliacijos programą, pagal kurią finansines investicijas padidino iki 50 mlrd. eurų, trumpalaikes darbo pašalpas išplėtė iki 24 mėnesių (taip išsaugojo 500 tūkst. darbo vietų), sumažino pajamų mokestį 9 mlrd. eurų, o sveikatos draudimo įmokos nukrito nuo 15,5 % iki 14,9 %.

 

Galiausiai  Vokietijos kanclerė išgarsėjo akcija, kai šalies gyventojams buvo siūloma keisti senąjį automobilį į naują. Tiksliau tariant, buvo išmokama 2500 eurų už seną automobilį, jei perkamas naujas. Ši akcija sugalvota ne šiaip sau, mat Vokietija su šešiais savo pagrindiniais gamintojais – VW, Audi, BMW, Daimler, Porsche (VW) ir Opel (General Motors) – yra viena didžiausių pasaulyje automobilių gamintojų greta Japonijos, Kinijos ir JAV. Mašinų gamyba yra viena iš trijų stambiausių Vokietijos pramonės šakų šalia chemijos ir elektrotechnikos pramonės.

 

Žvelgiant į 2009–2010 m., Vokietijos vyriausybė fiskalinės politikos priemonėms skyrė maždaug 100 mlrd. eurų, ir ši suma pasirodė esanti didesnė už ES ir G20 valstybių vidurkį. Taigi Vokietija, būdama viena mažiausių ir patikimiausių skolininkių (vertinama aukščiausiu AAA+ įverčiu), pasauliui parodė, kad jos socialios rinkos modelis gali padėti išvengti krizės.

 

Taiklus šiuo atveju buvo M. Hauptmannas, su šypsena jis pasakė, kad ,,Vokietija nuo galvos skausmo išrado aspiriną, o nuo depresijos – socialios rinkos ekonomiką“. O kaip šiuo Vokietijos išradimu naudojasi Lietuva?

 

Sociali rinka Lietuvoje

 

Konferencijoje ,,Socialios rinkos plėtros perspektyvos“ SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda pabrėžė, kad su pavydu reikia žvelgti į tai, ką sukūrė Vokietija tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek politiniu požiūriu. SEB patarėjas pasidžiaugė, kad „nepaisant visų mūsų paklydimų, mums pavyko sukurti socialinės rinkos ekonomikos pamatus“. Tačiau jis šio modelio atsiradimo nesieja vien tik su valdžios sprendimais. Pasak dr. G. Nausėdos, socialinė ekonomika kuriama daugybe milijonų mikrosprendimų tiek įmonių, tiek ūkių lygiu ir, kai kalbama apie socialinę rinkos ekonomiką, pirmiausia kalbama apie atsakomybę. 

 

Dr. G. Nausėda pripažino, kad ekonominio pakilimo ir recesijos metu socialinės politikos paskirtis skiriasi. Pakilimo metu tokia politika privalo garantuoti teisingą didėjančio BVP paskirstymą ir perskirstymą, o ekonominio smukimo metu – minimizuoti krizės žalą pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms.

 

Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvoje BVP krito 15 % – tada grįžome į 2000 m. lygį, tačiau 2010 m. BVP augimas buvo pliusinis ir siekė 1,3 % metinio prieaugio. 2011–2012 m. prognozuojamas taip pat teigiamas BVP prieaugis – atitinkamai 6,5 % ir 4 %. Visgi SEB prezidento patarėjas spartaus ekonominio augimo Lietuvoje nenumato, mat tam įtakos gali turėti tiek antroji ekonominės krizės banga, tiek socialinės politikos stichiškumas. 

 

Tačiau dr. G. Nausėda regi socialinės rinkos (ne)skatinimo instrumentus. Vienas jų – vidutinių senatvės pensijų ir kitų socialinių išmokų indeksavimas (krizės metu jis turėtų būti sustabdytas). Progresiniai mokesčiai – vieni iš socialinės rinkos ekonomikos elementų, galėtų būti įvesti Lietuvoje, jei būtų įvesti visose trijose Baltijos šalyse, mat toks vienakryptis mokestis galėtų sumažinti Lietuvos konkurencingumą. 

 

Visgi SEB prezidento patarėjas dr. G. Nausėda buvo skeptiškos nuomonės dėl atlyginimų indeksavimo. Jo nuomone, darbdavių ir darbuotojų derybomis galima pasiekti daug daugiau. Lietuvoje socialią rinkos ekonomiką, be minėtų dr. G. Nausėdos makroekonominės politikos elementų, derinančių ekonomikos augimą su infliacija, konkurencija, geromis darbo sąlygomis ir kolektyvinėmis derybomis, sudaro ir socialinis draudimas (SD), kuris Lietuvoje, anot kito konferencijos pranešėjo, Vilniaus universiteto ekonomisto dr. Romo Lazutkos, yra netgi viena iš pagrindinių socialios rinkos sudėtinių dalių. 

 

Pasak dr. R. Lazutkos, SD turi mainų ir solidarumo bruožų ir jis yra pranašesnis už kitus socialios rinkos instrumentus savo perskirstymo mastu ir efektyvumu perkeliant klientų pajamas iš vieno laikotarpio į kitą. Pasak šio ekonomisto, ,,pajamas reikia ne tik perkelti, bet ir apdrausti”, o SD
tai sugeba iš visų finansinių priemonių (taupymas, paskolos, gyvybės draudimai) padaryti pigiausiai. 

 

Visgi, remiantis UAB ,,RAIT” 2011 m. birželio 1–15 d. daryta apklausa dėl gyventojų pasitikėjimo ,,Sodros” galimybėmis ateityje mokėti pensijas, pašalpas ir išmokas, net 41,7 % respondentų pareiškė visiškai nepasitikintys ir netikintys tokia galimybe. Taigi, kad visuomenė labiau pasitikėtų socialiniu draudimu, pasak dr. R. Lazutkos, „reikia, kad Lietuvoje socialinis draudimas būtų stipresnis“. O jis gali būti toks tik tada, kai ekonomikos tikslu tampa ne nuolat didėjantis apsirūpinimas prekėmis, bet pirmiausia socialinių vertybių puoselėjimas.
 

Please reload

Featured Posts

Socialiai atsakingi siūlymai Seime

Seimo TS-LKD frakcijos narys Edmundas Pupinis pateikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 10 straipsnio...

Socioekonominės darbotvarkės apžvalga (2018 03 25 – 04 15)

April 15, 2018

1/10
Please reload

Recent Posts
Please reload

Archive
Please reload

Search By Tags