Išleista studija "Kokios gerovės reikia Lietuvai? Praktinės rekomendacijos"
Dabartinei Vyriausybei džiaugiantis tariamai visiems Lietuvos gyventojams gerėjančia ekonomine situacija, neramina auganti pajamų nelygybė ir emigracija. Vien per pastaruosius trejus metus emigraciją, kaip problemų sprendimo būdą, pasirinko daugiau nei 120 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Visuomenės apklausos rodo gyventojų pesimistines nuotaikas. Dažno lietuvio netenkina informacija apie augantį bendrąjį vidaus produktą ar aukštas turto pajamas. Kylančios kainos, maža pensija ar vos minimalius poreikius tenkinantis atlyginimas yra dažnas kasdienybės apibūdinimas. Iš kur atsiranda ši takoskyra tarp statistikos ir gyvenimo realybės?Negalime ignoruoti fakto, jog per 26 atkurtos Nepriklausomybės metus taip ir neradome nuoseklaus ekonominio modelio, kuris leistų nesiblaškyti ir kryptingai eiti augimo keliu. Nuolat blaškėmės tarp planinės ekonomikos likučių ir nežabotos laisvos rinkos dominavimo. Regime viso to padarinius. Mūsų šalis taip ir nesugebėjo išsivaduoti iš socialinės atskirties spąstų: pagal skurdo rizikos grupėje esančių žmonių skaičių (31 proc.) gerokai lenkiame ES vidurkį (24,5 proc.) ir atsiliekame nuo kaimynų (Estijoje 23,5 proc.). Lietuvoje itin stinga smulkaus verslo, mat savarankiškai dirbančių asmenų skaičius siekia vos 9,7 proc. kai tuo tarpu ES vidurkis yra perkopęs 15 proc.
Penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių asmenų atlyginimų vidurkiai Lietuvoje skiriasi šešis kartus. Pasaulio banko tyrimo duomenimis pagal pajamų nelygybę esame 4 šalis Europos Sąjungoje. O ir pastarųjų metų statistikos tendencijos nekinta – sparčiausiai pajamos auga turtingiausiems.
Šiandien, kylant ekonomikai, vidutinė pensija sudaro vos 43 proc. vidutinio darbo užmokesčio į rankas, nors net kriziniais metais sudarė 48-49 proc. (ES vidurkis 2014 m. buvo – 56 proc.) Pensijų didinimo ar galimo indeksavimo sprendimai yra nukeliami vis vėlesniam laikotarpiui. Nors pastaruosius tris metus pensijų augimas buvo triskart mažesnis nei vidutinio darbo užmokesčio.
Kryptį, kuria galėtume rinktis, mums rodo Vokietija – šalis, kuri pokariu buvo atsidūrusi ant bankroto slenksčio, bet vėliau staigiai pakilo „tarsi Feniksas iš pelenų“. Ne tik pakilo, bet ir virto galingiausia Europos Sąjungos (ES) ekonomine valstybe su rekordiškai žemu nedarbu, aukštu pragyvenimo lygiu ir socialine harmonija. Kas lėmė šį stebuklą? Į dienos šviesą tuometę Vakarų Vokietiją išvedė tuomečio krikščionių demokratų kanclerio Konrado Adenauerio vyriausybėje 1949–1963 metais dirbęs ekonomikos ministras Ludwigas Erhardas. Jis visuomenei pristatė socialios rinkos ekonomikos modelį (vok. SozialeMarktwirtschaft), kurio šaknys – krikščioniškosios etikos ir žmogaus sampratoje, jungiančioje du svarbiausius principus – laisvą rinką ir ekonominę etiką (socialinį teisingumą). Praktikoje tai reiškia, jog rinka remiasi liberaliais paklausos ir pasiūlos dėsniais, tačiau valstybės reguliacinių svertų pagalba neleidžiama įsivyrauti vienam ar keliems veikėjams, kurie iškreiptų ekonomikos veikimą. Todėl dedamos didelės pastangos skatinant smulkųjį šeimų ir bendruomenių verslą.
Greta to veikia ir antrasis polis – socialus jautrumas ir etika, nepaliekantys nuošalyje jaunų šeimų, neįgaliųjų, senjorų, kitų socialiai jautrių grupių, kurios ne tik sulaukia deramos paramos, bet ir yra skatinamos pagal galimybes įsitraukti į gerovės kūrimą. Kitaip tariant, suvokiama, kad klestinti ekonomika – tai ne vien statistiniai pelno rodikliai, bet ir visuomenės harmonijos, lygių galimybių užtikrinimas. Ilgainiui tokia ekonomikos kryptis – vidurio kelias tarp nekontroliuojamo liberalizmo ir skurdinančio bei asmens laisvę varžančio ir atsakomybę paneigiančio socializmo – tapo Vakarų Vokietijos identiteto dalimi, padėjusia išvengti pastarosios pasaulinės ekonominės krizės pasekmių, o sėkmės istorija – pamatine Europos Sąjungos ekonomikos norma.
Šiai aktualiai temai išnagrinėti bei pateikti veiksmingus pasiūlymus, parengta ši praktinių rekomendacijų studija.